Žmonės-Gyvūnai

Žinot, yra tokia veislė... Sakyčiau, gana nelaiminga veislė – didelė dalis žmonių iš šių šunų juokiasi, o tos veislės mylėtojai su savo augintiniais dažniausiai elgiasi nelabai protingai. Šios veislės pavadinimas dažnai neatsiejamas nuo žodelio „kaspinėlis“, parodose pati mačiau, kaip praeidami pro šiuos gyvūnėlius daug kas mesteli „čia ne šuo“. Iš pradžių maniau, kad man jie nepatinka ir iš jų juokiausi, po to supratau, kad jie nekalti dėl tokios padėties ir man jų šiek tiek pagailo. Šuniukai juk nekalti, kad iš jų lėlytes padaro. Jie vis viena lieka šuniukais, tik būna labai nelaimingi.

Taigi, kas tie paslaptingieji?

Aišku, Jorkšyro terjerai. Papasakosiu apie juos – bet mano pasakojime tai bus jorkai be suknučių, jorkai beveik be kaspinėlių, jorkai su nelėliška istorija ir galų gale jorkai ne žaisliukai ar puošmenėlės, o jorkai – šunys. Galbūt daug kam nepatiks, bet kai kam ir patiks. Šiaip ar taip, jie – terjerai, o visi terjerai yra labai įdomūs šunys.

Yra šunų veislių, kurios buvo išveistos kaip dekoratyvios, tarkim, bolonės ir dar dalis mažulėlių. Jie lydėdavo didikus, neatliko jokių rimtų darbinių funkcijų, tad ir jų psichika, būdas bei pomėgiais formavosi atitinkamai.  Jorkšyro terjeras nebuvo išveistas kaip rūmų šuniukas.

 Pats jorkas nėra sena veislė. Oficialiai pasirodė jie XIX amžiuje Jorkšyro grafystėje, tačiau jų protėviai žinomi iš daug senesnių laikų. Sakoma, kad gal juos škotų audėjai įsivežė, o gal išveisė angliakasiai. Šiaip va 1750 metais po pramonės revoliucijos Jorkšyre išplito tekstilės fabrikėliai, anglies kasyklos ir panašios tų laikų darbovietėlės. Į tas vietas iš įvairių vietovių, net Škotijos, keliavo žmonės. Štai tieji škotai atsivežė ir šunis, vadinamus Paisley Terrier, iš Glasgo regiono atkeliavo Clydesdale terjerai.

Bet kokiu atveju jie buvo skirti pagrinde vienam dalykui – pjauti žiurkes. Neretai jų savininkai šunelius vesdavosi ir į medžiokles.  Kadangi šių šunų  savininkai nebūdavo labai turtingi, maži naudingi šuniukai, nesuėdantys daug maisto, buvo puiki išeitis. Jorkai buvo tikri terjerai – jie nuožmiai kaudavosi su įvairiais parazitais ir, savaime suprantama, juos įveikdavo. Jie neatrodė kaip šiandieniniai jorkai – buvo didesni ir ne tokiu puošniu kailiuku. Štai Waterside Terrier sverdavo 7 – 21 svarus (dažniausiai apie 10). Waterside Terrier kryžmino su Mančesterio terjeru.

Anglai mėgo žiurkių pjovimo varžybas, galima pamatyti nemažai paveikslėlių ta tema. Jorkšyro terjerų protėviai jose taip pat dalyvaudavo.

Tikslaus specifinių veislių, kurios davė pradžią jorkams, sąrašo nežinoma, nes tuo metu niekas aktyviai neregistravo šunų kraujo linijų. Mažą ūgį, ilgą kailį ir melsvą atspalvį šie šuneliai greičiausiai paveldėjo iš Skajaus, Erdelio, Clydesdale ir Paisley terjerų. Taip pat spalvą pareguliavo ir anglų juodieji su įrudžiu terjerai. Visi šie šunys buvo darbiniai ir lakstė ne po karalių rūmų menes, o po malūnus ar anglies kasyklas, dirbdami naudingus darbus.

Svarbiausiais šuo kalbant apie šiuolaikinių jorkų formavimąsi - Hadersfild Ben. Jis gimė 1865 metais Hadersfilde, Jorkšyro grafystėje. Žuvo nelaimingo atsitikimo metu (jį pervažiavo vagonas), sulaukęs vos šešerių metų amžiaus, tačiau per savo neilgą gyvenimėlį sugebėjo laimėti 70 prizų grožio konkursuose ir parodyti išskirtinius įgūdžius žiurkių pjovimo varžybose. Be to, pasaulin jis paleido daugybę puikių mažylių.

Gana greit šie šunys labai sužavėjo turtinguosius. Neilgai trukus jie tapo svarbiu damų atributu, išpopuliarėjo ir prarado varguolių simpatijas. Kailiukui žavesio suteikė sukryžminimas su Maltos bolonėmis, tiesa, tai nėra visiškai įrodyta, tačiau gan akivaizdu.

Jau 1886 metais anglų kinologai jorkus registravo kaip atskirą savarankišką veislę, 1887 metais oficialiai pasirodė standartas. FCI veislę pripažino 1987 metais.

 Nors ir mažutis ir dekoratyvios išvaizdos, jorkas širdyje vis dar – tikras terjeras. Jis drąsus, gal net neprotingai drąsus ir labai pasitikintis savimi – bet juk dauguma terjerų tokie. Be to, nors ir mažas, savo dydžio jis nesuvokia ir gali kviesti pasimušti žymiai didesnius šunis. Taip pat Jorkšyro terjeras pakankamai savarankiškas – senaisiais laikais šeimininkas nelaikydavo žiurkės už uodegos, kol šunelis ją draskydavo. Jorkas gali būti peštukas ir netgi pakankamai atkaklus, kad pjautųsi iki mirties.  Jam reikia veiklos, pasivaikščiojimų, kad ir galvytė, ir kojytės būtų pakankamai užimti kokia nors veikla.

Norintis dresuoti jorką, juo nenusivils – šis šuo greit suvokia komandas. Tokio Stanley Coren šunų intelekto skalėje iš 132 veislių jorkas yra 27 – tikrai neblogas rezultatas. Deja, dėl nedidelio ūgio savininkai augintiniams dažnai leidžia daryti netinkamus dalykus, nedresuoja, neauklėja ir netgi išsivysto požiūrį į šiuos šunis kaip į mažus žmogučius. Joks šuo nėra žmogutis, taip pat joks šuo nėra statulėlė ar žaisliukas.

Galbūt didžiausia bėda – kailiuko priežiūra, visa pilna procedūra gali užtrukti keletą valandų, tačiau daugelis neparodinių jorkų savo augintinius tiesiog apkerpa. Žinoma, jiems reikia kokybiškų priežiūros priemonių, be to, gero maisto (tinkamas šėrimas, jei ką, aktualu visiems šunims). Pasakojimo pradžioje minėjau, kad kalbėsiu apie jorkus „beveik be kaspinėlių“, hee, kodėl „beveik“? – todėl, kad kaspinėliu surišami jorko galvos plaukai, tiesa, juos galima ir gumele sugriebti, tačiau tasai kaspinėlis atrodo kiek estetiškiau, tad pernelyg tyčiotis iš šios puošmenos nereikėtų. 

Jorkas – ne tik namų puošmena ar grožio konkursų dalyvis!!!

Jorkas nebūtinai turi gulėti ant aksominės pagalvėlės – jis gali būti puikus Agility šuo. netikite? Apsilankykite čia: http://www.geocities.com/workingyorkie/agility.htm

Jam, kaip ir daugeliui kitų šunų, tikrai patiks įveikinėti kliūtis ir bėgti, kitaip tariant  kažką veikti.

 Taip pat Jorkšyro terjerą smagu mokinti paklusnumo. Atseit kam dresuoti mažą šunį? Tai labai kvailas požiūris, ypač kai tas šuo protingas ir pasiduoda dresūrai. Bent JAV nemažai šių šuniukų puikiai pasirodo paklusnumo varžybose.

Jorkšyro terjeras gali būti ir pėdsekys. Čia jau įdomiau, tiesa? Kai kurie šeimininkai tuo tiki, atrodo, jų augintiniai taip pat – juk turint noro viskas įmanoma.

Na, kaip terapijos šuo Jorkšyro terjeras tikrai gan idealus – mažas ir nepavojingas. Beje, terapijos šunys ruošiami specialiai, bet koks šuo tam netiks.

dar jorkas gali gaudyti skraidančias lėkštes, tik, savaime suprantama, jos turi būti pritaikytos jo dydžiui.

Jis gali dalyvauti flyball varžybose

Jis netgi gali traukti vežimėlį (aišku, ne su pieno bidonais)

Populiariausi mitai apie Jorkšyro terjerus:

1. Jorkšyro terjerai būna mini ir standartiniai. Deja, nėra jokių jorkšyro terjerų ūgių tipų, tai tik daugintojų ir šiaip visokių idiotų išmislai. Netgi negalima veisti pernelyg mažų šunų – tai gali pakenkti jų sveikatai ir apsunkinti kalių gimdymą. Miniatiūrinius (toi) Jorkšyro terjerus aktyviai siūlo nesąžiningi selekcininkai, taip norėdami pasinaudoti nieko neišmanančiais žmonėmis, šitaip priversdami pirkėją manyti, jog jis gauna kažką ypatingo. Iš tiesų pernelyg mažu šunimi reikia labiau rūpintis ir dėl to jis sukelia daugiau problemų, negu normaliai išsivystęs (ar netgi kiek didesnis) standartą atitinkantis gyvūnas.

2. Nėra jokio skirtumo tarp jorkšyro terjero su dokumentais ir be dokumentų. Iš tiesų tų skirtumų daug, pvz., dauguma daugintojų veisia per mažus šunelius, be to, jiems nebūna atlikti reikiami tyrimai. Nemažai netikrų jorkiukų savininkų skundžiasi ir dėl per didelio svorio, sveikatos problemų, netinkamos išvaizdos ar nemielo charakterio.

3. Jorkas yra namų puošmena ir damučių šuo, jis nedresuojamas. Deja, joks šuo negali būti namų puošmena – tai gyvas padaras, jei norite puošmenos, nusipirkite statulėlę. Jorkas gali būti pakankamai sportiškas ir smagus šuo, jei tik su juo atitinkamai užsiiminėsite.

4. Jorkai dievina, kai juos puošia ir dabina. Šiuo atveju, kaip sakoma, ir šuo kariamas pripranta – taip ir jorkai prisitaiko prie tų suknučių. Nereikia dėl to tyčiotis iš šunų, geriau pakelkite akis į jų savininkus (tiesa, nekelkite tų akių, kai šalta ar šiaip bjaurus oras, gal šuniui šalta).

 Keletas smagesnių faktų

Pamenat Smaragdo miesto burtininką? Pirmose knygos versijose tai buvo Jorkšyro terjeras, vėlesnėse jis pavirto Bostono terjeru.

Pirmasis jorkas Cruftą laimėjo 1997 metais – tai Champion Ozmilion Mystification, namie vadinamas Justin. Jis gimė 1992 metais, mirė 2007.

Mažiausias visų laikų šuo pasaulyje – Jorkšyro terjeras Sylvia. Deja, miniatiūrinis truputį daugiau kaip 6 cm aukščio ir 113 g šunytis mirė sulaukęs 2 metų, 1945 m. 1995 – 2002 metais gineso rekordų knygos duomenimis mažiausias pasaulio šuo taip pat buvo jorkas.

Ričardo Niksonos prezidentavimo metais Baltuosiuose rūmuose gyvena Jorkšyro terjeras, vardu Pasha.

O va Smoky buvo karo šuo ir antrojo pasaulinio karo didvyris. Jį paliktą apkase Naujosios Gvinėjos džiunglėse rado 1944 metų vasarį. Šuo jau buvo visiškai suaugęs ir iš pradžių kareiviai manė, kad jis priklausė japonams. Deja, paaiškėjo, kad jis nesupranta komandų nei japonų, nei anglų kalbomis. Šunį už 6,4 dolerio pardavė kapralui William A. Wynne. Dvejus metus paskui savo naujajį šeimininką šis Jorkšyro terjeras keliavo pėsčiomis, kentė primityvias sąlygas palapinėse, bjaurų atogrąžų orą – karštį ir drėgmę. Skirtingai negu kiti to meto karo šunys, jis negaudavo jokio specialaus raciono ir niekas nesirūpino jo sveikata. Jam net neatsirado jokių letenų problemų, kurios kamuodavo kitus taip aktyviai ir sunkiai gyvenančius šunis.

Smoky dalyvavo 12 karinių misijų, apdovanotas 8 karinėmis žvaigždėmis. Taip pat jis ištvėrė 150 aviacijos antskrydžių bei išgyveno taifūną, su parašiutu šoko nuo 30 m aukščio bokšto ir keletą kartų išgelbėjo savo naujajam šeimininkui gyvybę. Po karo Smoky apsigyveno Klivlende, drauge su Wynne šeima ir netgi buvo tapęs nacionaline sensacija. Mirė jis 1957 metais. Eastlake šunų parke jam pastatytas paminklas. Beje, tai pirmasis oficialus terapijos šuo – 1944 metais vienoje Naujosios Gvinėjos ligoninėje jis lydėdavo slaugytojas, pasitikdavo nukentėjusiuosius ir daktaras jam netgi leido miegoti lovoje.